O siaube, – tai mirtis pavidalu keistu.
Nejau jos vardas – tu, nejau tas kardas – tu?
Nejau ir tu ką nors galėtum nužudyti?
Bijok net šios minties ir būk nuo jos atstu.
(Česlova Jakštytė)

5. Mylimas Dieve, Tu duodi mums gyvybę ir rūpiniesi mumis. Aš taip pat noriu rūpintis kitais žmonėmis, niekada nepakelti prieš kitą rankos ir niekada niekada neskriausti ir neskaudinti. Gera gyventi: dirbti ir žaisti, valgyti ir miegoti, juoktis ir verkti, mylėti ir jausti, kad esi mylimas.

Kaip žmogų nužudyti, traumuoti, sužeisti, yra begalė būdu.

Šis Dievo įsakymas nekalba tik apie akivaizdžiausią nužudymą, kai žmogus sunaikinamas fiziškai. Kas nepažįsta lėto žudymo žodžiu? Kas gi nežino, kaip nežmoniškai skauda žodžio padaryta žaizda ir kaip paraližuoja gyvenimą daugybė tokių žaizdri, kartu sudėtų.

Visa gyvybė paeina nuo Dievo. Todėl čia raginama pamąstyti apie taip daug diskutuojamą mirties bausmę, apie negimusilt kūdikių gyvybės vertę, apie savižudybę, apie mūsų atsakomybę prieš gyvąją gamtą.

Mokslas yra atradęs ir ištyręs daug gerų ir naudingų dalykų. Bet ar žinome, kuo rizikuojame kišdamiesi žmogaus genetiką, eksperimentuodami su klonavimu ir panašiai?

/* ]]> */